O buvo taip...:

Du pagyvenę jaunuoliai dušeštų metų vidury sumąstė pagerinti gyvenimą savo šeimoms. Nors abu dirbo didelėse įmonėse ir jų atlyginimai buvo visai neblogi tuo metu, o ir čiupti skolintus įrankius vakarais didelio džiaugsmo neteikė, bet šeimos gerovė atrodė svarbiau.

Poreikis mūsų darbams (senuose butuose nuleisti apšvietimo jungiklius, rozetes padoriai sustatyti) buvo nemažas, tad kalėm, skutom, sukom, gręžėm, pjovėm rankų nesudėdami. Vardan šviesesnės ateities netgi žmonos pasirašė savo vyrų vakarais-savaitgaliais ir per šventes nematyti.

Pirkom patentus, reklamos nereikėjo-klientai vieni kitiems mus kaip pereinamas vėliavas perdavinėjo. Žiūrim-nespėjam. Čiupom pagalbon studentus-praktiką atlikti ir litų vasaros linksmybėm užsikalti. Kadangi jau keturi darbavomės, tai ir pavadinimo prireikė, kad atpažįstami didžiulėj pasiūloj būtumėm.

Čia ir prasidėjo naujas mūsų-Ežiukų patentų brigados-istorijos etapas. Paskambinę klientai prunkšdami teiravosi: ar ežiukai kitam laido gale? Primenu, kad tuo metu madingi buvo mandri ir laabai sunkiai atsimenami bei įskaitomi įmonių pavadinimai. Konkurentai gi (dabar jų jau nebėra, liko vienas-paliegęs, daugiau nei triskart pavadinimą pakeitęs...) pyko: tie ežiai garažiniai! O mes ir šiandien garažiniai! 2007 ekonominiai įvykiai nemažai tuo metu klestinčių bendrovių iš stiklinių ofisų iškrapštė ir ginklus sudėti privertė. O mes kaip buvom, garažiniai, taip ir uabą įkūrę-tokiais ir likom.