Kai po audros sudega įranga, dažnas komentaras būna paprastas: „trenkė žaibas“. Tačiau praktikoje žaibas dažniausiai ne tiek „sudegina“, kiek atskleidžia sistemos spragą. Įranga tampa silpniausia grandimi ten, kur apsauga buvo nepilna arba neteisingai suprojektuota.p>
Vidaus viršįtampių apsaugos nebuvimas
Net jei žaibas netrenkia tiesiai į pastatą, o išsikrauna netoliese – iki kelių kilometrų spinduliu – jis sukuria stiprų elektromagnetinį lauką. Šis laukas elektros laiduose indukuoja aukštos įtampos impulsą – staigų srovės šuolį.
Jeigu elektros skyde nėra įrengtų viršįtampių ribotuvų (SPD), impulsas nieko netrukdomas pasiekia jautrią elektroniką. Šaldytuvai, televizoriai, katilų ar šilumos siurblių valdikliai, serveriai – visa tai tampa galutiniu energijos „sugėrimo tašku“.
Išorinė apsauga be vidinės – tai pusė sprendimo. Žaibolaidis gali apsaugoti konstrukciją nuo gaisro, bet be SPD jis neapsaugo jūsų įrangos.
Netinkami izoliaciniai atstumai – „nušokimas“
Antrasis scenarijus susijęs su projektavimo klaidomis. Jei žaibolaidis sumontuotas per arti kitų metalinių konstrukcijų ar elektros laidų, nesilaikant saugaus atstumo, susidaro sąlygos kibirkštiniam išlydžiui.
Žaibo srovė, tekėdama žemyn laidininku, gali „peršokti“ ant artimiausio metalo – antenos, kondicionieriaus bloko, lauko apšvietimo kabelio ar saulės elektrinės linijos. Energija tuomet pasirenka trumpesnį kelią – per pastato vidinę instaliaciją.
Rezultatas paradoksalus: sistema formaliai įrengta, tačiau būtent ji tampa tiltu, per kurį energija patenka į namo vidų.
Aukšta įžeminimo varža – prastas „nutekėjimas“
Trečiasis scenarijus susijęs su įžeminimu. Žemė turi priimti milžinišką energijos kiekį per labai trumpą laiką. Jei įžeminimo kontūras surūdijęs, per trumpas arba įrengtas netinkamame grunte, srovė negali efektyviai pasišalinti.
Tokiu atveju susidaro vadinamoji atgalinė banga. Žemės potencialas pakyla taip stipriai, kad energija per įžeminimo laidus pradeda tekėti atgal į pastato vidų, ieškodama kito išsisklaidymo kelio.
Todėl kartais sudega net ta įranga, kuri nebuvo įjungta į tinklą, bet turėjo įžeminimo jungtį. Tai klasikinis požymis, kad įžeminimo sistema neatliko savo funkcijos.
Saugumo architektūra: barjerų logika
Žaibosaugą verta vertinti kaip barjerų sistemą.
Pirmasis barjeras – išorinis žaibolaidis. Jis nukreipia pagrindinę srovės masę ir apsaugo pastatą nuo konstrukcinės žalos ar gaisro.
Antrasis barjeras – vidaus viršįtampių ribotuvai. Jie suvaldo likutinę energiją ir elektromagnetinius trikdžius, saugodami įrangą.
Trečiasis elementas – kokybiškas įžeminimas, kuris užtikrina pakankamą energijos „nutekėjimo pralaidumą“.
Jeigu sudegė technika, vadinasi, vienas iš šių barjerų buvo silpnas arba jo išvis nebuvo. Problema ne žaibe. Problema – saugumo architektūroje.
Žaibosauga nėra vienas įrenginys ant stogo. Tai sistema. O sistemoje visada laimi ne stipriausia dalis, o silpniausia grandis.